sarmatumas

sarmatùmas sm. (2) Mžš → sarmatus: Sarmatùmas man arbota gertie prie svečiais Ds. Anė kiek dabar nesarmata man, o pirmai būdavo baisus sarmatùmas Skrb. Kad man sarmata buvo prašyt – daug žmonių. – Tai tuo sarmatumù [reikėjo prašyt] Slm.